drėbtuvas

drėbtùvas scom. (2) 1. Kos42, Vb euf. žmogus ar gyvulys, kuris be tvarkos mėšluojasi, kur tik eidamas vis pridrebia, pribjauroja: Ot koks drėbtùvas: kur tik pasisuka, tuoj ir pridrebia Sb. Ir vėl susidrėbė tas drėbtùvas! Kp. Na, kas čia do arklys – nematę drėbtùvo! PnmR. 2. stačiokas, nepraustaburnis, akižara: Tokia žaibas, tokia drėbtùvas – kad drebia, kad žiebia! Vlkv.